Socialiniai tinklai daugiau nei dešimtmetį aktyviai veikia mūsų kasdienybę ir pasirinkimus daugelyje gyvenimo sričių. Naršydami socialiniuose tinkluose susiduriame ne tik su žinutėmis, formuojančiomis mūsų požiūrį į išvaizdą ar pomėgius. Socialiniai tinklai ir reliatyvūs nuomonės formuotojai pamažu įgyja vis didesnę galią formuoti mūsų suvokimą kitose srityse: pavyzdžiui, politikoje. Galime pastebėti, kad pastaruosius keletą metų politikai vis aktyviau įsitraukia į socialinių medijų kanalus ir savo pasisakymus visuomenei aktualiais klausimais dažniau reiškia ne tik televizijos ar radijo eteryje – jie tai perkelia į atitinkamas socialinių tinklų platformas, tikėdamiesi pelnyti elektorato palaikymą rinkimų dieną ar net užsiauginti jaunąjį rinkėją.
Aštuntasis dešimtmetis mums dovanojo ne tik geriausius muzikos hitus, skambančius iki šių dienų ar melsvus džinsus, tapusius ikoniška aprangos detale. Šis laikotarpis atnešė perversmą medijose, kuomet politinės partijų afišos iš laikraščių ar autobusų vitrinų ėmė keltis į televiziją. Ankstyvaisiais aštuoniasdešimtaisiais naujienų kanalas „CNN“ debiutuoja su kiaurą parą trunkančia naujienų laida, kurioje per vos trampenkių centimetrų skersmens dėžutę, kabelinę televiziją turintys žiūrovai galėjo stebėti viską: nuo dulkių siurblio iki dantų šepetėlio reklamos ar savo kalbą tautai rėžiančio, savimi pasitikinčio politinės partijos lyderio. Visgi, per pastarąjį dešimtmetį medijos gerokai pasikeitė ir pasiekė visai kitą poveikio lygmenį: šiandien svarbiausios naujienos ir pasaulio įvykiai žmones pasiekia per socialinius tinklus. Naujienų portalai pajuto augantį vartotojų įsitraukimą socialiniuose tinkluose, suteikiančiuose vartotojui laisvę reikšti savo nuomonę: taip jis jaučiasi labiau suprastas. Todėl ir politinėje komunikacijoje pradeda vis labiau ryškėti politikų „išstojimai“ prieš savo rinkėjų auditoriją: pamažu ima nykti riba tarp politiko ir rinkėjo, jie gali užmegzti diskusiją ir tai priverčia rinkėją jaustis išgirstu. Šiuo atveju, puikus pavyzdys būtų dvi konfliktuojančios partijos, skirtingas pozicijas išreiškiančios socialiniuose tinkluose. Taip į konfliktą įtraukiami ne tik partijų atstovai, bet ir rinkėjai. Tokiu būdu eilinis socialinių tinklų vartotojas tampa politinės komunikacijos dalimi.
Jeigu jau prakalbome apie konfliktus, metas panagrinėti, kaip mus veikia dramos. Jokia naujiena, kad žmones visuomet traukia kitų problemos, įvykiai, nelaimės. Ne veltui, skaitomiausiomis naujienomis tampa žurnalistų iškastos pikantiškos istorijos iš garsenybių gyvenimo. Tai iliustruoja viena lietuviška praėjusios vasaros sensacija. Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po oficialių skyrybų su buvusia žmona, Vilniaus savivaldybės meras Remigijus Šimašius Facebook paskyroje pasidalino naujiena apie naujas vedybas. Džiaugsmingas mero įrašas sulaukė didelio auditorijos emocijų pliūpsnio: situacija virto savotiška komunikacine krize, tad R. Šimašiui teko skirti viešą pasiaiškinimą politinėje Vilniaus miesto mero paskyroje. Įraše jis paaiškino savo asmeninio gyvenimo sprendimo aplinkybes, detaliai atsakė į visus komentaruose kilusius klausimus ir prašė auditorijos supratingumo. Ši publikacija susilaukė 2.5 tūkst. reakcijų, 662 komentarų ir 19 pasidalinimų. Komentaruose žmonės išsakė savo nuomonę apie situaciją, nemaža jų dalis smerkė miesto mero pasirinkimą. Po šio skandalo, asmeninėje ir politinėje mero paskyrose kurį laiką tvyrojo tyla.
Po kiek daugiau nei mėnesio, Vilniaus miesto meras politinėje paskyroje pasidalino įrašu apie Tarybos posėdžio priimtus sprendimus, liečiančius Vilniaus miesto biudžetą, aplinką ir atsisveikinimą su Petro Cvirkos paminklu. Įrašas sulaukė 202 reakcių ir 47 komentarų: didžioji dalis jų ironiškai kritikavo mero R. Šimašiaus skonį architektūrai ir domėjosi, ką prie Žaliojo tilto veikia kanalizacijos vamzdis. Nepaisant to, kad šįkart meras pasidalino Vilniaus miesto gyventojams aktualia informacija, situacija ir vėl virto šou.
Tiesa ta, kad daliai socialinių tinklų vartotojų politikų nuomonė miestui ar valstybei svarbiais klausimais yra visai nesvarbi. Dažno rinkėjo požiūrį į politiką gali formuoti pastarojo šeimyninė padėtis ar net išvaizda, neturinti nieko bendro su jo politiniais sprendimais ar įtaka valstybės gerovei. Tai paaiškina auditorijos susidomėjimą buitiniu politikų gyvenimu ir norą reikšti asmeninę nuomonę.
Per pastaruosius tris dešimtmečius ypač didelį perversmą politinė komunikacija patyrė JAV. Pokalbių laidas televizijoje ir radijuje aštuoniasdešimtaisiais netruko pakeisti sparčiai tobulėjančios skaitmeninės technologijos. 1990 m. socialinių tinklų vartotojams internete tapo prieinami įvairūs politinių partijų dokumentai ir brošiūros, tačiau didžiausią revoliuciją sukėlė ne kas kitas, o socialiniai tinklai. Tokios platformos, kaip Facebook, Twitter ar Youtube, sukurtos pažinčių ratui plėsti, staiga tapo galingu politiniu įrankiu, iš pagrindų pakeitusiu politinių žaidimų taisykles. JAV politinė komunikacija socialiniuose tinkluose aiškiausiai susiformavo 2008 metų prezidento agitacijos metu. Demokratų partijos kandidato į prezidentus socialinių tinklų strategija tapo visos kampanijos ašimi, pakeitusia politinės komunikacijos organizavimo struktūrą. Barako Obamos kampanijai buvo pasirinktas ryškus socialinio judėjimo aspektas, kviečiantis Amerikos žmones žengti koja kojon (Bimber, 2014). Bendradarbiaudama ir kurdama potencialią auditoriją socialiniems tinklams, kampanija pilnai išnaudojo ryšių užmezgimo su vartotojais galimybes. Tai įgyvendinta pasitelkus jau turimus duomenų analizės algoritmo sukurtus duomenis, personalizuojant skleidžiamą komunikaciją, „targetinant“ tikslinę auditoriją. Politinei žinutei perteikti panaudotas populiarus 2008 m. video, kuriame JAV pop muzikos atlikėjas will.i.am dainuoja žodžius „Yes, we can“. Šį tekstą Barakas Obama pasirinko kartoti vienoje savo agitacinių kalbų, minėdamas pokytį, kurio nusipelnė visi Amerikoje gyventojai, nepriklausomai nuo jų lyties, profesijos ar rasės: „Yes, we can!” (liet. „Taip, mes galime!”). Įrašas pritraukė milijonus peržiūrų, paversdamas Baraką Obamą JAV pokyčio simboliu, prasiveržusiu 2008 metų prezidento rinkimuose.
XXI amžiuje medijos įžengė į post-tiesos erą (angl. Post-truth media): manipuliavimas emocijomis ir skandalingi socialinių tinklų pareiškimai tapo galingesni už objektyvius faktus – į juos kreipiama mažiau dėmesio. To pavyzdys – buvusio JAV prezidento pareiškimas 2016 m. rinkimuose, kuomet vienų debatų metu, D. Trump pareiškė, jog tapęs prezidentu asmeniškai pasirūpins tariamai melagingos jo varžovės Hillary Clinton veiklos ištyrimu. Tai –vienas iš daugelio D. Trump socialinių tinklų melagienų atvejų. Kontraversiškais ir melagingais pareiškimais Trump‘as švaistėsi visą prezidentavimo laiką. Profilio apribojimus Twitter D. Trump skyrė tik 2019 m. liepos 16 d., atsižvelgdami į kiek anksčiau prezidento rašytus rasistinius komentarus. Įvykus Kapitolijaus šturmui, Twitter ryžosi visam laikui užblokuoti D. Trump’ą dėl jo rasistininių pareiškimų ir nesantaikos kurstymo. Tuo metu jo paskyra turėjo daugiau nei 88.9 milijonus sekėjų.
Pastebėjus augantį politikų ir rinkėjų įsitraukimą į socialinius tinklus, platformose pradėta griežčiau tikrinti publikuojamą informaciją. Medijų ir technologijų organizacijos „Common Sense Media“ (commonsensemedia.org/social-media-voter-scorecard#social-platforms) duomenimis, socialiniuose tinkluose skleidžiama politinių partijų ar pačių politikų informacija yra ribojama atsižvelgiant į faktų tikrumą, galimai klaidinantys įrašai perfiltruojami, draudžiama neapykantos kalba bei bet kokia manipuliacija rinkėjais. Deja, Facebook politikos nustatymai neužtikrina visiškos melagienų prevencijos: pranešus apie galimą dezinformaciją ar neapykantos kalbą, Facebook sumažina įrašų pasiekiamumą, nustumiant tokius įrašus į naujienų srauto pabaigą. Be to, Facebook galia moderuoti privačių grupių turinį, išlieka labai ribota.
Pagal algoritmų duomenis, politinis reklaminis turinys (angl. sponsored ads) yra nedraudžiamas tokiose platformose, kaip Facebook, Instagram ir Snapchat. Na, o politikų mėgstamoje Twitter platformoje politinės reklamos nėra ir (greičiausiai) niekada nebus. Jų atstovo teigimu: „Politinės žinutės pasiekiamumas turėtų būti užsitarnaujamas, o ne perkamas“.
Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą sukrėtė Europą ir prie ekranų prikaustė viso pasaulio gyventojus. Žymūs socialinių tinklų veidai nuolat dalijasi paramos fondų banko sąskaitomis, rengia aukcionus, siekdami paraginti žmones prisidėti prie pagalbos karo niokojamai Ukrainai.
Deja, Rusijoje gyvenantys influenceriai eteriu vardan gero tikslo nesidalina. Anaiptol: didžioji dalis jų savo tėvynės veiksmus prieš Ukrainą ne tik pateisina, bet ir skleidžia dezinformaciją tūkstantinėms sekėjų minioms. Ėmus aiškėti faktams apie rusų armijos kareivių prievartą prieš Ukrainos moteris, vos 24 m. rusų influencerė Elvina Borovkova (IG anketoje turėjusi 30K sekėjų, o Tik Tok paskyroje (637K sekėjų) pasidalino Rusijos veiksmus ginančiu vaizdo įrašu. Jame girdime tokią merginos žinutę: „Mūsų šalyje gyvena pačios gražiausios moterys visame pasaulyje. Jūs rimtai manote, kad jiems reikia ukrainiečių? Juk jas baisu liesti dėl venerinių ligų.“ Anksčiau savo Instagram kanale šokusi, dainavusi ir daug dėmesio sulaukusi mergina buvo užblokuota, todėl savo turinį jai teko perkelti į „Telegram“ platformą. Čia kuriamu turiniu ji dalinasi su 55 tūkst. sekėjų.
Kremliaus propaganda pasiekė dar aukštesnį absurdo lygmenį, pradėjus išnaudoti „TikTok“ influencerius karo veiksmams Ukrainoje skatinti. Daugiau nei 180 Rusijos influencerių buvo pasitelkti kampanijai, kurios tikslas – propagandos skleidimas plačiuoju mastu, siekiant formuoti jaunosios auditorijos požiūrį. Komunikacijai naudojama itin skambi antraštė „Russian Lives Matter“ (liet. rusų gyvybės svarbios). Informacijos skleidėjas „Media Matters“ pastebi, kad video įrašai, publikuoti kovo 4-8 dienomis, naudojant antraštę „Russian Lives Matter #RLM“ identifikavo 197 video įrašus iš 186 paskyrų. Vos 12 iš šių paskyrų yra patvirtintos TikTok’o. Atliktas tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis video turėjo identiškas antraštes – tai įrodo, kad propagandą skleidė ta pati organizacija. TikTok veikiantys Rusijos influenceriai ėmė aktyviai dalintis turiniu, kuriame atsispindi trys ryškiausios turinio temos: video ir nuotraukose vaizduojami žmonės, klūpintys su ženklu „Russian Lives Matter”, raidės „Z” akcentavimas ir memas, kurio pagrindinė mintis: „Tikros moterys palaiko karą Ukrainoje”. Nors tai nėra tiesioginiai karo smurto veiksmai, šiais metodais Kremlius bando veikti socialinių tinklų vartotojų pasąmonę ir skiepyti propagandines žinutes. Dėl šios priežasties, šiuo metu turime būti kaip niekada kritiški vartojamam turiniui, o sudvejojus socialiniuose tinkluose siunčiama žinute – nepatingėti jos report’inti.
Jei iki šiol tikėjotės, kad politika ir socialiniai tinklai daug bendro neturi – suklydote. Turėdami galią nulemti kasdienius mūsų aprangos ar laisvalaikio pasirinkimus, socialiniai tinklai neabejotinai gali turėti įtakos ir mūsų politinių pažiūrų formavimuisi. Kviečiame apdairiai vertinti šiandieninį informacijos srautą ir išlikti kritiškais socialiniuose tinkluose publikuojamoms politinėms naujienoms.